Neoficialus vertimas

                                                                                                      Europos Taryba

KONSULTACINĖ EUROPOS TEISĖJŲ TARYBA

(CCJE)

NUOMONĖ NR. 11 (2008)

KONSULTACINĖ EUROPOS TEISĖJŲ TARYBA (CCJE)

EUROPOS TARYBOS MINISTRŲ KOMITETO DĖMESIUI

DĖL TEISMŲ SPRENDIMŲ KOKYBĖS

Siekiant palengvinti šios nuomonės platinimą, valstybės narės, esant galimybei, turėtų išversti nuomonę į nacionalinę kalbą.

ĮŽANGA

1.        Teisingumo kokybė – Europos Tarybos priimtose konvencijose, rezoliucijose ir rekomendacijose atsispindinti aktualija, kuri sprendžiama aptariant teismo procedūrų pagerinimo ir supaprastinimo, teismų darbo krūvio sumažinimo ir teisėjų darbo nukreipimo išimtinai teisminių pareigų vykdymui[1] problemas.

2.        Atsižvelgusi į šią situaciją ir remdamasi veiklos planu, Konsultacinė Europos teisėjų taryba (CCJE) nutarė nuomonėje Nr. 11 aptarti teismų sprendimų kokybės, kuri yra pagrindinis teisingumo kokybės elementas, klausimą.

3.        Aiški teismų sprendimų argumentacija ir tyrimas yra esminiai reikalavimai ir svarbūs teisės į teisingą teismo procesą įgyvendinimo aspektai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnis reikalauja, kad valstybės įsteigtų nepriklausomus ir nešališkus teismus bei skatintų veiksmingų teismo procedūrų vykdymą. Šis įsipareigojimas įgyvendinamas vadovaujantis įstatymu pagrįstomis išvadomis ir teisės aktais, kai teisėjams sudaromos sąlygos teisingai ir teisėtai vykdyti teisingumą. Kokybiškas teismo sprendimas įtvirtina teisingą bylos baigtį ir, priklausomai nuo teisėjui prieinamų duomenų, priimamas teisingai, greitai, per įmanomai trumpiausią laiką ir yra galutinis.

4.        CCJE jau anksčiau pabrėžė, kad teisėjų nepriklausomumas turi būti traktuojamas kaip piliečių teisė, ir nuomonėje Nr. 1 (2001) teigė, kad teisėjų nepriklausomumas „nėra išimtinė jų teisė ar privilegija, ginanti jų interesus, tai teisinės valstybės ir teisingumo ieškančių žmonių privilegija“. CCJE savo nuomonėse nuo 2001 metų pateikia keletą pasiūlymų, kaip kiekviena sistema ne tik galėtų garantuoti teismo klientų teisę kreiptis į teismą, bet ir užtikrinti jų pasitikėjimą teismais ir proceso baigtimi[2].

5.        Šios nuomonės tikslas nėra prieštarauti pagrindiniam principui, kad kiekvieno teismo sprendimo kokybė turėtų būti vertinama įgyvendinant regreso teisę, įtvirtintą įstatymuose. Šis principas yra svarbus Konstitucijos suteiktos teisėjų nepriklausomumo garantijos padarinys, laikomas vienu iš pagrindinių demokratinės visuomenės bruožų.

6.        CCJE nuomone, teisėjai, kurių uždavinys priimti kokybiškus sprendimus, turi ypač geras sąlygas inicijuoti svarstymus dėl teismų sprendimų kokybės ir nustatyti teismų sprendimų kokybę lemiančius veiksnius ir jų vertinimo sąlygas.

7.        Teismo sprendimui, nepriklausomai nuo teismų sistemos specifinių bruožų ir teismų praktikos skirtingose valstybėse, keliami tam tikri bendrieji reikalavimai. Teismo sprendimo tikslas yra ne tik išspręsti ginčą suteikiant bylos šalims teisinį tikrumą, bet ir formuoti precedentinę teisę, kuri padėtų užkirsti kelią panašių ginčų atsiradimui ir užtikrintų socialinę darną.

8.        P. Maria Giuliana Civinini ataskaita, parengta remiantis CCJE narių pateiktais atsakymais į klausimyną[3], įrodo, kad valstybės taiko įvairius teismų sprendimų kokybės vertinimo ir gerinimo būdus. Ataskaitoje pabrėžiama, kad, kol kokybės vertinimo kriterijai yra grindžiami kiekvienos teismų sistemos skirtingomis tradicijomis, visos valstybės yra vienodai įpareigotos gerinti teisėjų sprendimų priėmimo sąlygas.

9.        Sąvoka „teismo sprendimas“ šioje nuomonėje reiškia nepriklausomo ir nešališko teismo (tribunolo) priimamą sprendimą, kuriuo pagal EŽTK 6 straipsnį išsprendžiama atitinkama byla ar klausimas, įskaitant:

• civilinių, socialinių, baudžiamųjų ir dažnai administracinių bylų sprendimus;
• pirmosios instancijos, apeliacinių teismų arba aukščiausių bei konstitucinių teismų priimtus sprendimus;
• laikinuosius sprendimus;
• galutinius sprendimus;
• vieno teisėjo arba teisėjų kolegijos priimtus teismo sprendimus arba nutarimus;
• sprendimus, priimtus esant arba nesant galimybei pateikti mažumos nuomonę;
• profesionalių arba neprofesionalių teisėjų priimtus sprendimus arba teismų, kuriuose dirba ir profesionalūs, ir neprofesionalūs teisėjai, priimtus sprendimus.

I DALIS. TEISMŲ SPRENDIMŲ KOKYBĖS VEIKSNIAI

A. Išorės veiksniai: įstatymai, ekonominės ir socialinės aplinkybės

10.    Teismų sprendimų kokybė priklauso ne tik nuo individualaus teisėjo, bet ir nuo įvairių su teisingumo įgyvendinimu nesusijusių išorės veiksnių, tokių kaip įstatymų kokybė, teismų sistemai suteiktų finansų pakankamumas ir teisėjų mokymų kokybė.

1. Įstatymai

11.    Teismų sprendimai pirmiausia grindžiami įstatymų leidžiamosios valdžios priimtais įstatymais, o bendrosios teisės sistemose – šiais įstatymais ir teismų precedento suformuotais principais. Šie teisės šaltiniai ne tik nustato teismų sistemos klientų teises ir veikas, kurios yra baudžiamos pagal baudžiamąją teisę, bet ir teismų sprendimų priėmimo procesą. Taigi įstatymų leidžiamosios valdžios pasirinkimas įtakoja teismuose nagrinėjamų bylų pobūdį ir apimtį bei jų nagrinėjimo procesą. Teismų sprendimų kokybę gali paveikti ir pernelyg dažnos įstatymų pataisos, netinkami įstatymų projektai ar įstatymų turinio netikslumai ir teismo proceso trūkumai.

12.    Todėl CCJE mano, kad valstybių parlamentai turėtų tinkamai įvertinti ir kontroliuoti galiojančių teisės aktų ir įstatymų projektų poveikį teismų sistemai bei priimti atitinkamas pereinamąsias ir procesines nuostatas, kurios užtikrintų tinkamą šių teisės aktų įgyvendinimą priimant kokybiškus teismų sprendimus. Įstatymų leidėjai turėtų užtikrinti, kad įstatymai būtų aiškūs ir paprastai pritaikomi, atitinkantys EŽTK reikalavimus. Siekiant palengvinti teisės aktų aiškinimą, taip pat parengiamuosius darbus, teisės aktai turėtų būti lengvai prieinami ir suprantamai suformuluoti. Teisėjų taryba arba kita atitinkama institucija turėtų pateikti pastabas bet kuriam teisės akto projektui, susijusiam su teisingumo vykdymu ir procesine teise, kuris bus teikiamas svarstyti parlamentui.

13.    Proporcingų šalių interesams sprendimų kokybei, svarbu kad teisėjai laikytųsi įstatymų ir procesinės teisės, suteikiant jiems galimybę laisvai priimti sprendimus ir veiksmingai disponuoti, pavyzdžiui, laiko ištekliais, reikalingais tinkamam bylos išnagrinėjimui. CCJE vadovaujasi nuomonėje Nr. 6 (2004)[4] išanalizuotu bylų tvarkymo klausimu.

2. Ištekliai

14.     Teismų sprendimų kokybę tiesiogiai sąlygoja teismų sistemai skirtas finansavimas. Teismai negali veiksmingai funkcionuoti be pakankamų žmogiškųjų ir materialinių išteklių. Tinkamas darbo užmokestis būtinas, norint teisėjus apsaugoti nuo spaudimo, kuriuo siekiama įtakoti teisėjų sprendimus ir elgesį[5], bei siekiant užtikrinti, kad tik geriausi pretendentai būtų priimami į teisėjo pareigas. Kvalifikuoto tarnautojų personalo pagalba ir bendradarbiavimas su teisėjų padėjėjais, kurie palengvintų kasdienę teisėjų darbų naštą ir parengtų dokumentus, neabejotinai galėtų pagerinti teismų priimamų sprendimų kokybę. Esant šių išteklių trūkumui, garantuoti veiksmingą teismų sistemos funkcionavimą ir pasiekti kokybiškų veiklos rezultatų neįmanoma[6].

3. Teismų sistemos dalyviai ir teisės mokymai

15.     Teisingumo sistemos veiklos kokybė priklauso nuo daugelio teismų sistemos dalyvių bendradarbiavimo: policijos, prokurorų, gynybos advokatų, prisiekusiųjų (jei jie yra) ir kitų. Teisėjai yra tik vienas šios grandies dalyvis. Jų vaidmuo siekiant teismų sprendimų kokybės ir yra pagrindinis veiksnys šiame procese, bet ne vienintelis, kadangi teismo sprendimo įgyvendinimas taip pat yra svarbus.

16.    Teismų sprendimų kokybę be visų kitų veiksnių lemia ir visų teismo procese dalyvaujančių teisės specialistų mokymai. Todėl CCJE pataria daugiau dėmesio skirti teisiniam išsilavinimui ir teisės mokymams.

17.    Teisėjai jau savo teisinės karjeros[7] pradžioje turėtų išklausyti teisės mokymus ir vėliau tobulinti profesinius gebėjimus įvairiose tęstinių mokymų programose. Šie mokymai reikalingi ne tik tam, kad suteiktų teisėjams gebėjimus įgyvendinti nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų bei teisės principų pataisas, bet ir tam, kad skatintų juos tobulinti papildomus įgūdžius bei žinias neteisiniais klausimai, kurie padėtų suvokti nagrinėjamų klausimų esmę.

18.    Teisėjams reikalingi etikos ir komunikacijos mokymai, kurie padėtų jiems tinkamai bendrauti su bylos šalimis, taip pat visuomene ir žiniasklaida. Siekiant išvengti bylų vilkinimo ir bylų nagrinėjimui nereikalingų veiksmų, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas mokymams, skatinantiems teisėjų organizacinius sugebėjimus veiksmingo bylų rengimo ir bylų nagrinėjimo srityje (pvz., naudojant informacines technologijas, bylų tvarkymo metodus, darbo techniką, sprendimų rašymo būdus, įskaitant bendruosius sprendimų rašymo pavyzdžius, suteikiant teisėjams galimybę patiems pasirinkti individualų sprendimo stilių)[8].

19.    Be to, teismų pirmininkai turėtų dalyvauti mokymuose apie žmogiškųjų išteklių valdymą, strateginį planavimą, kad galėtų reguliuoti bylų srautus, taip pat mokėtų veiksmingai planuoti ir naudoti biudžeto ir finansinius išteklius. Administracijos personalas ir teisėjų padėjėjai turėtų būti mokomi pasirengti bylų nagrinėjimui, stebėti ir užtikrinti sklandžią bylos nagrinėjimo eigą (pvz., mokymai, susiję su informacinių technologijų naudojimu, bylų ir laiko valdymu, sprendimų rašymu, užsienio kalbomis, bendravimu su bylos šalimis, visuomeniniais ir teisiniais tyrimais). Taip sumažėtų teisėjų administracinių, techninių pareigų ir jie visą laiką galėtų skirti intelektinei veiklai, bylų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui.

B. Vidaus veiksniai: profesionalumas, teismo procesas, bylų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas

20.    Teismų sprendimų kokybė priklauso ir nuo vidaus veiksnių, tokių kaip teisėjų profesionalumas, teismo procesas, bylų tvarkymas ir nagrinėjimo būdas, teismo sprendimui būdingi elementai.

1. Teisėjų profesionalumas

21.    Teisėjų profesionalumas yra pagrindinė teismų sprendimų kokybės garantija. Sąvoka „profesionalumas“ apima aukštą teisėjų teisinio išsilavinimo lygį, vadovaujantis CCJE nuomonėje Nr. 4 (2003) ir nuomonėje Nr. 9 (2006) pateiktais principais, taip pat nepriklausomumo, etikos ir deontologijos principų vystymą, remiantis CCJE nuomone Nr. 1 (2001) ir nuomone Nr. 3 (2002).

22.    Priimant teismo sprendimą kartais būtinos ne tik teisinės žinios, bet ir neteisinių aspektų ir aktualių realijų, reikšmingų bylos nagrinėjimui, pavyzdžiui, etikos, socialinių ar ekonominių aplinkybių, išmanymas. Todėl teisėjas, spręsdamas tokio pobūdžio bylą, turi žinoti visas šias realijas.

23.    Teisminės valdžios institucijų vykdomas teisėjų veiklos vertinimas ar teikiami patarimai gali padėti pagerinti teisėjų sugebėjimus ir jų priimamų sprendimų kokybę.

2. Teismo procesas

24.    Siekiant kokybiško teismo sprendimo, priimtino tiek bylos šalims, tiek ir visuomenei, procesas turi būti aiškus, skaidrus bei atitinkantis EŽTK keliamus reikalavimus.

25.    Tačiau vien tik teismo proceso teisės, atitinkančios minėtuosius reikalavimus, egzistavimo nepakanka. CCJE nuomone, teisėjas turi sugebėti aktyviai ir operatyviai organizuoti teismo procesą ir jam vadovauti. Tinkamas vadovavimas procesui turi įtakos galutinio rezultato, t. y. sprendimo, kokybei[9].

26.    Vienas iš pagrindinių teismo sprendimo kokybės elementų pagal EŽTK 6 straipsnį yra sprendimo priėmimas per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau gali iškilti prieštaravimas tarp teismo proceso greitumo ir kitų kokybę lemiančių veiksnių, tokių kaip teisės į teisingą teismo procesą, kurį taip pat garantuoja EŽTK 6 straipsnis. Svarbu garantuoti socialinę darną bei teisinį tikrumą, todėl reikia atsižvelgti į proceso trukmę, nors tai nėra vienintelis veiksnys, į kurį derėtų atkreipti dėmesį. CCJE nuomonėje Nr. 6 (2004) pabrėžė, kad teisingumo kokybės negalima prilyginti darbo produktyvumui. Taikant kokybinį požiūrį reikėtų atsižvelgti į teismų sistemos gebėjimą patenkinti poreikius pagal bendruosius sistemos tikslus, tarp kurių yra ir teismo proceso greitumas.

27.    Kai kuriose valstybėse yra patvirtinti geros bylų nagrinėjimo ir vadovavimo teismo posėdžiui praktikos standartiniai pavyzdžiai (modeliai). Tokios iniciatyvos turėtų būti skatinamos, siekiant pagerinti kiekvieno teisėjo bylų nagrinėjimą.

28.    Reikėtų pabrėžti teisėjų konsultacijų, kurių metu jie gali pasidalinti informacija ir patirtimi, svarbą. Jos sudaro galimybę teisėjams apsvarstyti bylų nagrinėjimo aspektus, sunkumus, su kuriais susiduriama taikant teisės principus, ir galimus precedentinės teisės prieštaravimus.

3. Bylų nagrinėjimas

29.    Bylos nagrinėjimas turi atitikti visus EŽTK keliamus reikalavimus, taip užtikrinant minimalius tinkamo ir teisingo teismo proceso standartus tiek bylos šalims, tiek ir visuomenei. Tinkamas vadovavimas teismo procesui tiesiogiai įtakoja, ar besibylinėjančios šalys ir visuomenė supras galutinį teismo sprendimą ir jam pritars. Bylos nagrinėjimo metu teisėjas turi gauti visą informaciją, kuri yra būtina tinkamam bylos aplinkybių įvertinimui. Tai turi lemiamos įtakos teismo sprendimo kokybei. Teismo posėdis turi būti rengiamas, jei to reikalauja EŽTK precedentinė teisė.

30.    Būtinos besibylinėjančioms šalims ir visuomenei priimtino sprendimo prielaidos – teismo posėdžio skaidrumas, viešumas, taip pat rungimosi bei šalių lygybės principo laikymasis.

4. Neatsiejami teismo sprendimo elementai

31.    Kad sprendimas būtų kokybiškas, tiek bylos šalys, tiek ir visuomenė turi jį suvokti kaip tinkamo teisės aktų taikymo, sąžiningo teismo proceso, tinkamo bylos aplinkybių įvertinimo ir efektyvaus tokio sprendimo įgyvendinimo rezultatą. Tik tai leidžia bylos šalims įsitikinti, kad jų byla buvo tinkamai nagrinėjama ir išspręsta, o visuomenei suprasti, kad teismo sprendimas yra socialinės darnos atkūrimo priemonė. Norint pasiekti šiuos tikslus, reikia įvykdyti daugybę reikalavimų.

a. Aiškumas

32.    Visi teismo sprendimai turi būti suprantami, suformuluoti aiškia ir paprasta kalba. Reikalaujama, kad būtų nuosekliai išdėstytos mintys ir pateikta aiški, visiems suprantama sprendimo argumentacija[10].

33.    Kiekvienas teisėjas gali pasirinkti asmeninį sprendimų priėmimo stilių ir struktūrą arba pasinaudoti standartiniais sprendimų pavyzdžiais, jeigu tokie egzistuoja. CCJE rekomenduoja teisminės valdžios institucijoms sudaryti geros teismų praktikos rinkinį, kuris padėtų teisėjams parengti sprendimus.

b. Argumentavimas

34.    Iš esmės teismo sprendimai turi būti motyvuoti[11]. Teismo sprendimo kokybė daugiausia priklauso nuo pačios argumentacijos kokybės. Tinkama argumentacija yra būtina ir negalima jos pamiršti vien dėl teismo proceso greitumo svarbos. Teisėjai turi turėti pakankamai laiko parengti argumentuotus sprendimus.

35.    Sprendimo argumentų pateikimas ne tik padeda bylos šalims geriau suprasti ir priimti sprendimą, bet ir yra apsaugos priemonė ginčo atveju. Visų pirma, tai įpareigoja teisėją atsakyti į bylos šalių pareiškimus ir išskirti argumentus, kuriais grindžiamas sprendimas ir jo teisėtumas. Antra, tai padeda visuomenei geriau suprasti teismų sistemos veiklą.

36.    Argumentai turi būti nuoseklūs, aiškūs, nedviprasmiški ir neprieštarauti vienas kitam. Asmenys turėtų suprasti argumentų, paskatinusių teisėją priimti tokį sprendimą, seką.

37.    Sprendimo argumentai parodo teisėjo veiklos atitiktį Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) suformuluotiems principams (ypač gynybos teisei ir teisei į teisingą teismo procesą). Kai negalutiniai sprendimai yra susiję su individualiomis asmenų laivėmis (pvz., arešto orderis) arba gali turėti įtakos asmenų teisėms ar turtui (pvz., laikina vaiko globa, prevencinis areštas nuosavybei ar banko sąskaitų areštas), reikalaujama pateikti atitinkamus sprendimo argumentus.

38.    Sprendime pateikti argumentai turi atitikti bylos šalių pareiškimus: jie turi sietis su ieškinio antraštėje išdėstytais aspektais ir gynybos pagrindais. Tai svarbi apsaugos priemonė, kadangi tokiu būdu bylos šalys įsitikina, ar jų ieškinys buvo išnagrinėtas ir ar teisėjas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į ieškinyje pateiktą informaciją. Sprendime negalima bylos šalių atžvilgiu pateikti užgaulių argumentų ar netinkamų pastabų.

39.    Nepažeidžiant teisėjų galimybės ar pareigos veikti savo pačių nuožiūra, teisėjai turėtų atsižvelgti į šalių argumentus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimui.

40.    Nebūtina pateikti ilgą sprendimo argumentaciją, svarbu, kad būtų atrasta pusiausvyra tarp jo glaustumo ir aiškumo šalims.

41.    Teisėjas neprivalo atsakyti į kiekvieną gynybos pateiktą argumentą vien dėl to, kad teismai yra įpareigoti pateikti sprendimų argumentus. Šios pareigos apimtys skiriasi priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio. Vadovaujantis EŽTT[12] precedentine teise, sprendimuose pateiktų argumentų apimtis priklauso nuo įvairių bylos šalims prieinamų įrodymų, taip pat skirtingų teisės nuostatų, papročių ir doktrininių principų bei skirtingos valstybių teismų sprendimų ir nuosprendžių pateikimo ir formulavimo praktikos. Siekiant nepažeisti teisingo teismo proceso principo, sprendimo argumentai turėtų būti įrodymas, jog teisėjas išnagrinėjo visus jam pateiktus su byla susijusius klausimus[13]. Kai teismo procese dalyvauja prisiekusieji, tesėjo pareiga yra aiškiai išdėstyti visus bylos faktus ir pateikti klausimus, dėl kurių sprendimus turi priimti prisiekusieji.

42.    Teismo sprendime turi būti pateikta faktinių aplinkybių ir teisinių klausimų, susijusių su ginču, analizė.

43.    Nagrinėdamas faktines aplinkybes teisėjas gali susidurti su prieštaravimais dėl įrodymų, ypač dėl jų priimtinumo. Teisėjas taip pat turi apsvarstyti faktinių įrodymų svarbą ir jų reikšmę ginčo baigčiai.

44.    Nagrinėdamas teisinius aspektus teisėjas turi taikyti nacionalinės, Europos[14] ir tarptautinės teisės[15] normas. Sprendimo argumentai turėtų būti pagrįsti atitinkamomis Konstitucijos ar nacionalinės, Europos ir tarptautinės teisės nuostatomis. Esant galimybei, nuorodų į nacionalinę, Europos ar tarptautinę precedentinę teisę, įskaitant kitų valstybių teismų precedentus, taip pat teisinės literatūros nuorodų pateikimas būtų labai naudingas, o bendrosios teisės sistemose traktuojamas kaip būtinas sistemos bruožas.

45.    Bendrosios teisės valstybėse aukštesnių teismų sprendimai, kuriais išsprendžiami teisės klausimai, įgauna privalomo precedento panašiose bylose statusą. Civilinės teisės valstybėse teismų sprendimai neatlieka tokio svarbaus vaidmens, tačiau yra naudingi teisėjams, sprendžiantiems panašaus pobūdžio bylas ar klausimus, taip pat bylas dėl svarbių socialinių ar teisinių klausimų. Todėl šių bylų sprendimų argumentai, pateikiami detaliai išanalizavus su byla susijusius teisės klausimus, turi būti formuluojami itin kruopščiai, kad atitiktų bylos šalių ir visuomenės lūkesčius.

46.    Dažnai teisės klausimų nagrinėjimas yra teisės aktų aiškinimas.

47.    Reikėtų nepamiršti ne tik teisėjų įgaliojimų aiškinti teisės aktus, bet ir jų pareigos skatinti teisinį tikrumą. Iš tikrųjų teisinis tikrumas įtakoja aukštą teismų sistemos kokybę, kadangi jis padeda geriau suprasti teisės aktų turinį ir jų taikymo principus.

48.    Siekdami pagerinti teismų sistemos kokybę teisėjai tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės aktus aiškina taikydami tokius pačius teisės aiškinimo principus. Bendrosios teisės valstybėse jie vadovaujasi atitinkamu precedentu, o civilinės teisės valstybėse – teismų praktika, ypač aukščiausių teismų, turinčių pareigą užtikrinti teisės vienovę.

49.    Teisėjai turėtų sistemingai taikyti teisės aktus. Teismui nusprendus nesilaikyti ankstesnio precedento, tai turi būti aiškiai nurodyta teismo sprendime. Išskirtiniais atvejais teismas gali nurodyti, kad naujasis teisė aktų aiškinimas taikytinas nuo sprendimo priėmimo dienos arba sprendime nustatytos dienos.

50.    Aukščiausiuose teismuose nagrinėjamų bylų skaičius taip pat gali turėti įtakos sprendimų priėmimo greičiui ir teismų sprendimų kokybei. CCJE rekomenduoja įvesti kiekvienos valstybės teisės tradicijas atitinkančią tvarką, padėsiančią reglamentuoti teisę kreiptis į šiuos teismus.

c. Atskiroji nuomonė

51.    Kai kuriose valstybėse teisėjai gali pateikti su daugumos nuomone sutampančią arba nesutampančią nuomonę. Tokiais atvejais atskiroji nuomonė turi būti skelbiama kartu su daugumos patvirtinta nuomone. Teisėjai šioje nuomonėje gali visiškai arba iš dalies nepritarti daugumos teisėjų priimtam sprendimui, pateikti nepritarimo šiam sprendimui priežastis arba teigti, jog teismo priimtas sprendimas gali arba turėtų būti pagrįstas kitais pagrindais. Tai gali padėti patobulinti sprendimo turinį ir geriau suvokti sprendimą ir teisės vystymąsi.

52.    Atskirosios teisėjų nuomonės turėtų būti tinkamai argumentuotos, kad atspindėtų apgalvotą teisėjo bylos faktų ir įstatymų vertinimą.

d. Sprendimų įgyvendinimas

53.    Bet kuris teismo sprendimas turėtų būti surašytas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad jį būtų galima lengvai įvykdyti arba priversti vykdyti, kai sprendimas įpareigoja asmenį atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti ar sumokėti tam tikrą sumą.

54.    EŽTT aiškina, kad teisė į teisingą teismo procesą, reglamentuojama EŽTK 6 straipsnyje, susijusi ne tik su teismo sprendimo įgyvendinimu per įmanomai trumpiausią laiką, bet ir iš esmės su veiksmingu sprendimo įgyvendinimu bylą laimėjusios šalies naudai. EŽTK nenustato teorinės žmogaus teisių apsaugos koncepcijos, ji siekia, kad reglamentuojama apsauga būtų įgyvendinama praktikoje.

55.    Teismo nutartis turi pasižymėti tokiais pagrindiniais požymiais:

(i)                 Pirmiausia, esant galimybei, ji turi būti tinkamai suformuluota: sprendime turi būti nurodytos galiojančios teisės normos, kurios aiškiai ir suprantamai išaiškintų teismo paskirtą bausmę, pareigas ar įpareigojimus. Neaiškus teismo sprendimas, kurį galima įvairiai aiškinti, kenkia teisingumo proceso veiksmingumui ir patikimumui.

(ii)               Teismo nutartis turi būti įgyvendinama vadovaujantis atitinkama teismo sprendimų vykdymo sistema: ji turi būti veiksmingai įgyvendinama. Daugelyje teisės sistemų egzistuoja galimybė atidėti arba sustabdyti sprendimo vykdymą. Tačiau to gali būti siekiama taktiniais tikslais ir toks sprendimas gali būti teisėtas tam tikrais atvejais. Nepagrįstai atidėjus arba sustabdžius sprendimo vykdymą, teismo procesas būtų paralyžiuotas ir atsirastų galimybė pasinaudoti procesinėmis strategijomis ir teismo sprendimą pripažinti neveiksmingu. Siekdamos užtikrinti veiksmingą teisingumo įgyvendinimą, visos valstybės turėtų nusistatyti laikino sprendimo vykdymo procedūras[16].

56.    Teisinga teismo nutartis (ne baudžiamosiose bylose) gali būti neveiksminga, nesant paprastos ir veiksmingos sprendimų vykdymo procedūros. Svarbu, kad šį procesą kontroliuotų teisėjai, gebantys išspręsti visus su sprendimo įgyvendinimu susijusius sunkumus, nesukeliant šalims per didelių išlaidų.

II DALIS. TEISMŲ SPRENDIMŲ KOKYBĖS VERTINIMAS

57.    CCJE pripažįsta, kad kiekvieno teismo sprendimo esmė pirmiausia kontroliuojama apeliacijų nagrinėjimo arba peržiūros nacionaliniuose teismuose metu, suteikiant galimybę kreiptis į EŽTT. Valstybė turėtų užtikrinti teismo proceso atitiktį EŽTT nustatytiems reikalavimams.

A. Vertinimo esmė

58.    Jau dešimtame dešimtmetyje įsisąmoninta, kad teismų sprendimų kokybės neįmanoma tinkamai įvertinti tik nustatant esminę sprendimo teisinę reikšmę. Visą teisės sistemą reikia vertinti bendrai, kadangi, atsižvelgiant į šios nuomonės pirmosios dalies nuostatas, teismų sprendimų kokybei įtakos turi visi parengiamieji sprendimo priėmimo veiksmai. Be to, vertinant situaciją teismo klientų akimis, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitus aspektus, kadangi jiems svarbi ne tik tam tikro sprendimo kokybė, bet ir teismo proceso trukmė, skaidrumas, vadovavimas teismo posėdžiui, teisėjo bendravimas su bylos šalimis ir teismų sistemos atskaitomybė visuomenei.

59.    CCJE pastebi, kad bet kuris teismų sprendimų kokybės vertinimo būdas neturėtų pakenkti nei teismų sistemos, nei individualių teisėjų nepriklausomumui.

60.    Teismų sprendimų kokybės vertinimas turi būti pagrįstas pagrindiniais EŽTK principais. Vertinimas negali būti atliekamas atsižvelgiant vien tik į ekonominius ar valdymo aspektus. Taip pat reikia detaliai apsvarstyti ekonominio pobūdžio vertinimo būdus. Teismų sistemos vaidmuo yra taikyti ir įgyvendinti įstatymus ir jis negali būti tinkamai išanalizuotas ekonomikos veiksmingumo aspektu.

61.    Kiekviena vertinimo sistema turi gerinti teismų sprendimų kokybę, bet ne tapti vien tik biurokratiniu įrankiu. Vertinimo sistema nėra teismų veiklos išorinės kontrolės priemonė.

62.    CCJE pastebi, kad teisingumo sistemos kokybės vertinimas, t. y. teismų sistemos arba individualaus teismo, kelių vietos teismų veiklos vertinimas, neturėtų būti painiojamas su individualaus teisėjo profesinių gebėjimų įgyvendinant kitus tikslus vertinimu[17].

63.    Svarbiausias vertinimo proceso tikslas turėtų būti nustatyti teisės aktų pataisų poreikį, pakeisti arba pagerinti teismo procesą ir/ar tolesnio teisėjų ir teismo personalo mokymo poreikį.

64.    Vertinimo dalykas, metodai ir procedūra turėtų būti išsamiai reglamentuojami ir suprantami. Juos turėtų nustatyti teisėjai arba jie turėtų būti nustatomi glaudžiai bendradarbiaujant su teisėjais.

65.    Vertinimas turi būti skaidrus. Teisėjų asmeniniai arba teisėją apibūdinantys duomenys turi būti konfidencialūs.

66.    Teismų sprendimų kokybės vertinimas nereiškia, kad teisėjai turėtų vienodai vertinti bylos faktus ir priimti sprendimus dėl bylos esmės, neatsižvelgiant į išskirtines kiekvienos bylos aplinkybes.

67.    Vertinant teismų sprendimus svarbu atsižvelgti į skirtingos jurisdikcijos ir lygio teismus, skirtingo pobūdžio teismuose nagrinėjamus ginčus ir jų nagrinėjimui būtinus įgūdžius bei kompetenciją.

B. Vertinimo metodai (įskaitant ir už teismų sprendimų kokybės vertinimą atsakingas institucijas)

68.    CCJE pabrėžia, kad pageidautina (ypač naudojant kiekybinius ir kokybinius statistikos duomenis) derinti skirtingus vertinimo metodus, susijusius su įvairiais kokybės rodikliais ir informacijos šaltiniais. Nė vienas vertinimo metodas neturėtų dominuoti kitų atžvilgiu. Vertinimo metodai parenkami atsižvelgiant į jų mokslinį tikslumą, žinias bei atidumą ir aprašymo aiškumą. Be to, vertinimo sistemos neturi ginčyti teismų sprendimų teisėtumo.

69.    CCJE pastebi, kad valstybių nesaisto įsipareigojimas pasirinkti tuos pačius vertinimo metodus ir tą patį metodologinį požiūrį. Nors detalaus įvairių vertinimo sistemų komentaro pateikimas nepriklauso šios nuomonės kompetencijai, tačiau, vadovaujantis valstybių patirtimi, įmanoma sudaryti priimtiniausių vertinimo metodų sąrašą.

1. Teisėjų vertinimas

70.    CCJE skatina teisėjus vertinti savo kolegas ir patiems vertinti savo veiklą. CCJE taip pat drąsina asmenų „iš išorės“ (pvz.: advokatų, prokurorų, teisės fakultetų profesorių, piliečių, nacionalinių arba tarptautinių nevyriausybinių organizacijų) dalyvavimą teisėjų vertinimo procese su sąlyga, kad bus išsaugotas teisėjų nepriklausomumas. Akivaizdu, kad toks vertinimas neturėtų būti naudojamas kaip teisėjų nepriklausomumą ar teismo proceso integralumą kompromituojantis metodas. Vertinant teismų sprendimus pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, ar egzistuoja greitas ir veiksmingas apeliacinis procesas.

71.    Kaip rodo teismų praktika, teisėjų egzaminavimo praktika ir kasmetinės ataskaitos, aukštesnės instancijos teismai gali turėti įtakos teismų sprendimų kokybei ir jų vertinimui. Tokiu atveju svarbiausia, kad teismų praktika būtų aiškiai, nuosekliai išdėstyta ir būtų stabili. Aukštesnės instancijos teismai taip pat gali įtakoti teismų sprendimų kokybę pateikdami žemesnės instancijos teismams gaires, kuriose atkreipiamas dėmesys į teismų praktikoje taikomus principus.

2. Statistikos metodai

72.    Kiekybinis statistikos metodas susijęs su teismo statistikos rinkimu (nebaigtų nagrinėti, pateiktų ir išnagrinėtų bylų statistika; kiekvienai bylai tenkančių posėdžių, bylų nutraukimo ir teismo proceso trukmės statistika). Teismo darbų apimtys yra vienas iš kriterijų vertinant teisingumo vykdymo galimybę užtikrinti piliečių poreikius. Ši galimybė yra vienas iš teisingumo kokybės rodiklių. Šis metodas naudojamas analizuojant teismų veiklą, tačiau juo negalima įvertinti teismų priimtų sprendimų kokybės. Sprendimo rūšis priklauso nuo kiekvienos individualios bylos esmės. Pavyzdžiui, teisėjas gali priimti keletą panašių sprendimų mažos reikšmės bylose. Statistika nėra tinkama priemonė vertinant kiekvieną situaciją ir turi būti pateikiama atitinkamame kontekste. Tačiau šis metodas leidžia įvertinti, ar bylos buvo išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką, ar buvo neatliktų darbų, pateisinančių papildomų išteklių ir priemonių, kuriais siekiama sumažinti arba panaikinti neatliktų darbų kiekį, taikymą.

73.    Kokybinio statistikos metodo atveju sprendimai yra klasifikuojami pagal jų rūšį, dalyką ir sudėtingumą. Šis metodas sudaro galimybę įvertinti skirtingų rūšių bylas, nustatyti veiksmingą ir tinkamą darbo paskirstymą, taip pat minimalų darbo krūvį, kurio turėtų būti reikalaujama iš teismo. Išskirtinis šio metodo bruožas yra tas, kad jį taikant atsižvelgiama į bylų specifiką arba klausimo pobūdį, kad byloms, kurių nagrinėjimas reikalauja papildomo darbo, nors tokių sprendimų skaičius yra gana ribotas, gali būti taikomos tam tikros nuolaidos. Tačiau pagrindinė kokybinio statistikos metodo vertinimo problema atsiranda, kai reikia nustatyti vertinimo veiksnius ir kompetentingas valdžios institucijas, kurios būtų atsakingos už šių veiksnių nustatymą.  

74.    Nedidelis apeliacinių skundų ir sėkmingų apeliacijų skaičius gali būti laikomas nešališkai nustatomu ir pakankamai patikimu kokybės rodikliu. Tačiau CCJE pabrėžia, kad nei apeliacijų skaičius, nei sėkmingų apeliacijų skaičius nebūtinai atspindi sprendimų, apskųstų apeliacine tvarka, kokybę. Sėkminga apeliacija yra ne kas kita, kaip apeliacinio teismo teisėjo skirtingas sudėtingos bylos vertinimas, kurio sprendimas taip pat gali būti atmestas nagrinėjant bylą dar aukštesnės instancijos teisme[18].

3. Teisėjų tarybos vaidmuo

75.    Nacionalinės arba tarptautinės institucijos, atsakingos už teismų sprendimų vertinimą, turėtų būti sudarytos iš visiškai nuo vykdomosios valdžios nepriklausomų narių. Siekiant išvengti bet kokio spaudimo, valstybės, kuriose yra įsteigta Teisėjų taryba[19], teismų sprendimų vertinimą turėtų patikėti šiai institucijai. Teisėjų taryboje duomenų apdorojimą ir kokybės vertinimą turėtų vykdyti ne už teisėjų drausmę atsakingi Tarybos skyriai. Dėl tos pačios priežasties valstybėse, kuriose nėra įsteigtos Teisėjų tarybos, teismų sprendimų kokybės vertinimą turėtų atlikti institucija, turinti tokias pačias teisėjų nepriklausomumo garantijas, kaip ir Teisėjų taryba.

REKOMENDACIJŲ IR IŠVADŲ SANTRAUKA a)   Išorės veiksniai, nuo kurių priklauso ir teismų sprendimų kokybė, apima ir įstatymų leidėjų priimtų teisės aktų kokybę. Todėl valstybių parlamentai turėtų įvertinti ir kontroliuoti galiojančių teisės aktų ir įstatymų projektų poveikį teismų sistemai. b)   Sprendimų priėmimo kokybė priklauso nuo kiekvienai teismų sistemai skirtų atitinkamų žmogiškųjų, finansinių ir materialinių išteklių, taip pat kiekvienam šios sistemos teisėjui užtikrinamo finansinio saugumo. c)    Teismo priimamų sprendimų kokybei išskirtinės svarbos turi teisinis išsilavinimas ir teisėjų bei kitų teisės specialistų mokymai. d)   Taip pat svarbu, kad teisės mokymai būtų susiję ir ne tik su teisiniais klausimais, o teismo personalas būtų apmokomas ir perimtų iš teisėjų administracines ir technines funkcijas, kad teisėjai galėtų visą dėmesį skirti intelektinei veiklai priimant sprendimus. e)    Teismų sprendimų kokybės standartas – tai įvairių teismų sistemos dalyvių bendradarbiavimo rezultatas. f)    Teisėjų profesionalumas yra pagrindinė teismų sprendimų kokybės garantija ir svarbi teisėjo aplinkos dalis, įtakojanti sprendimų priėmimą. Sąvoka „profesionalumas“ apima aukštą teisinio išsilavinimo lygį, taip pat nepriklausomumo, etikos ir deontologijos principų vystymą. Teisėjui gali nepakakti vien teisinių žinių, jis turi domėtis ir neteisiniais aspektais. g)   Kiti vidaus veiksniai, turintys įtakos teismų sprendimams, yra teismo procesas ir jo valdymas. Procesas turi būti aiškus, skaidrus ir nuspėjamas. Teisėjas turi sugebėti aktyviai ir operatyviai organizuoti teismo procesą bei jam vadovauti, o sprendimas turi būti priimamas per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau teismo proceso greitumas yra ne vienintelis svarbus veiksnys, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kadangi teismo sprendimas turi užtikrinti teisę į teisingą teismo procesą, socialinę darną ir teisinį tikrumą. h)   Reikėtų skatinti standartinių geros bylų nagrinėjimo praktikos pavyzdžių formavimą ir konsultacinius teisėjų susirinkimus. i)     Teismo posėdis turi būti rengiamas, jei to reikalauja EŽTK precedentinė teisė, teismo procesas turi atitikti visus EŽTK reikalavimus, taip užtikrinant minimalius tinkamo ir teisingo teismo proceso standartus tiek bylos šalims, tiek ir visuomenei. j)     Teisingas teismo procesas, tinkamas teisės principų taikymas ir bylos aplinkybių vertinimas yra pagrindiniai kokybiško teismo sprendimo elementai. k)   Teismo sprendimas turi būti suprantamas, suformuluotas aiškia ir paprasta kalba, suteikiant teisėjui galimybę pasirinkti jo asmeninį stilių arba pasinaudoti standartiniais sprendimų pavyzdžiais. l)     CCJE rekomenduoja teisminės valdžios institucijoms sudaryti geros teismų praktikos rinkinį, kuris padėtų teisėjams parengti sprendimus. m)  Iš esmės teismo sprendimai turi būti motyvuoti. Teismo sprendimo kokybė daugiausia priklauso nuo pačios argumentacijos kokybės. Argumentacija apima teisės aktų aiškinimą, užtikrinant teisinį tikrumą ir nuoseklumą. Tačiau, teismui nusprendus nesilaikyti ankstesnio precedento, tai būtina nurodyti teismo priimtame sprendime. n)   CCJE rekomenduoja įvesti kiekvienos valstybės teisės tradicijas atitinkančią tvarką, padėsiančią reglamentuoti teisę kreiptis į aukščiausius teismus. o)   Atskirosios teisėjų nuomonės, jeigu jos leistinos, gali pagerinti sprendimo turinį, padėti geriau suvokti patį sprendimą ir teisės vystymąsi. p)   Bet kuris teismo sprendimas turėtų būti surašyta aiškiai ir nedviprasmiškai, kad jį būtų galima lengvai įvykdyti arba priversti vykdyti, kai sprendimas įpareigoja asmenį atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti ar sumokėti tam tikrą sumą. q)   CCJE pripažįsta, kad kiekvieno teismo sprendimo esmė pirmiausia kontroliuojama apeliacijų nagrinėjimo arba peržiūros nacionaliniuose teismuose metu, suteikiant galimybę kreiptis į EŽTT. r)    Bendrai teismų sistema turi būti nagrinėjama, siekiant įvertinti teismų sprendimų kokybę. Dėmesį reikėtų atkreipti į teismo proceso trukmę, skaidrumą ir eigą. s)    Teismų sprendimų kokybės vertinimas turi būti pagrįstas pamatiniais EŽTK principais. Vertinimas negali būti atliekamas atsižvelgiant vien tik į ekonominius ar valdymo aspektus. t)     Nė vienas teismų sprendimų kokybės vertinimo būdas neturėtų pakenkti nei teismų sistemos, nei individualių teisėjų nepriklausomumui. Jis neturi tapti vien tik biurokratine priemone ir neturėtų būti painiojamas su individualių teisėjų profesinių gebėjimų įgyvendinant kitus tikslus vertinimu. Be to, vertinimo sistemos neturi ginčyti teismų sprendimų teisėtumo. u)   Svarbiausias vertinimo proceso tikslas turėtų būti nustatyti teisės aktų pakeitimo poreikį, pakeisti arba pagerinti teismo procesą ir/ar tolesnio teisėjų ir teismo personalo mokymo poreikį. v)   CCJE pabrėžia, kad pageidautina derinti skirtingus vertinimo metodus. Vertinimo metodai parenkami atsižvelgiant į jų mokslinį tikslumą, žinias bei atidumą ir aprašymo aiškumą. w)  CCJE skatina teisėjus vertinti savo kolegas ir patiems vertinti savo veiklą. CCJE taip pat drąsina asmenų „iš išorės“ dalyvavimą teisėjų vertinimo veikloje su sąlyga, kad bus išsaugotas teismų sistemos nepriklausomumas. x)   Kaip rodo teismų praktika, teisėjų egzaminavimo praktika ir kasmetinės ataskaitos, aukštesnės instancijos teismai gali turėti įtakos teismų sprendimų kokybei ir jų vertinimui. Tokiu atveju svarbiausia, kad teismų praktika būtų aiškiai, nuosekliai išdėstyta ir išliktų stabili. y)   Teismų sprendimų kokybės vertinimas turėtų būti patikėtas Teisėjų tarybai, o jei tokios valstybėje nėra – atitinkamas teisėjų nepriklausomumo garantijas turinčiai institucijai.